Kvepalų buteliukas, indas, skirtas kvapui laikyti. Ankstyvasis pavyzdys yra egiptietis ir datuojamas maždaug 1000 m. pr. Kr.Egiptiečiai gausiai naudojo kvapus, ypač religinėse apeigose;dėl to, kai jie išrado stiklą, jis daugiausia buvo naudojamas kvepalų indams.Kvepalų mada išplito į Graikiją, kur indai, dažniausiai terakotiniai arba stikliniai, buvo gaminami įvairių formų ir formų, pavyzdžiui, smėliuotų pėdų, paukščių, gyvūnų ir žmogaus galvos.Romėnai, kurie manė, kad kvepalai yra afrodiziakai, naudojo ne tik lipdytus stiklinius buteliukus, bet ir pūstą stiklą po to, kai I a. pr. Kr. pabaigoje Sirijos stiklininkai jį atrado.Kvepalų mada šiek tiek sumažėjo, kai atėjo krikščionybė, o tai sutapo su stiklo gamybos pablogėjimu.
Iki XII amžiaus prancūzas Philippe'as-Auguste'as priėmė statutą, sudarantį pirmąją kvepalų gildiją, o iki 13 amžiaus Venecijos stiklo gamyba įsitvirtino.XVI, XVII ir ypač XVIII a. kvapų buteliukas įgavo įvairias ir sudėtingas formas: buvo gaminamas iš aukso, sidabro, vario, stiklo, porceliano, emalio ar bet kokio šių medžiagų derinio;XVIII amžiuje kvapų buteliukai buvo kačių, paukščių, klounų ir panašių formų;o įvairi pieštų emalio butelių tematika apėmė pastoracines scenas, chinoiseries vaisius ir gėles.
Iki XIX amžiaus į madą atėjo klasikiniai dizainai, pavyzdžiui, sukurti anglų keramikos gaminio Josiah Wedgwood;bet amatai, susiję su kvepalų buteliukais, buvo pablogėję.Tačiau XX a. 20-ajame dešimtmetyje Rene Lalique, žymus prancūzų juvelyras, atgaivino susidomėjimą buteliais, gamindamas lipdytus stiklo pavyzdžius, kuriems būdingi apledėję paviršiai ir įmantrūs reljefo raštai.
Paskelbimo laikas: 2023-06-12